Jei žmogus apie savo santykių permainas pirmiausia skuba informuoti socialinių tinklapių paskyrose bei ieško ten palaikymo, drįstu teigti, jog meilė buvo tokia rimta, kokia gali būti tik tarp šešiolikmečių. Tokiu atveju nuoskaudos greit pasimiršta ir širdis vėl atsiveria naujiems santykiams.  Tačiau šį kartą pakalbėsime apie kur kas sudėtingesnę temą – situaciją, kai skirtingais keliais pasukti tenka dviems suaugusiems asmenims, meilę priesiekusiems prieš Dievą bei įstatymus, savo tolimesnio gyvenimo pagrindus plėtojantiems ne vien teorine, bet ir praktine prasme – bendras būstas, santaupos, verslas, o, svarbiausia – atžalos, už kurių visapusišką gerovę atsakingi abu tėvai. Skyrybos skaudžiai ‘kerta” ne tik per sielą, teisinės procedūros, trūkstant abipusio sutarimo bei geranoriškumo, neretai atima daug jėgų, laiko bei nervų. Bet tik tokiu būdu gali būti padedamas taškas, leidžiantis švariame lape pradėti naują istoriją.

Stebint iš šalies, dažniausiai būna staigmena, jog būtent tie žmonės priėmė sprendimą skirtis: „jie taip gražiai kartu atrodo”, „ji tokia gera namų šeimininkė”, „jis puikiai uždirbo”, „jie niekur vienas be kito neidavo” ir panašiai. Tačiau iš tikrųjų skyrybos netikėtos gali būti tik pašaliniams ar, kai kuriais atvejais, vienam iš poros. Ta priežastis, po kurios seka ketinimo skirtis įvardinimas, dažniausiai tebūna paskutinis lašas. Tarkime, neištikimybė, kuri neįvyksta lyg niekur nieko – jei santykiuose mane tenkina visi aspektai, tai koks tikslas ieškoti kito žmogaus. O ir išduotoji pusė, jei partneris/partnerė iki šiol buvo be nuodėmės, praėjus pirmąjam šokui, tikėtina, rastų jėgų suteikti antrai progai. Tačiau dažniausiai žmonės prie skyrybų artėja palaipsniui, kaskart „kraudamiesi akmenis užantin”. Šis procesas, be abejonės, kupinas skausmo, nusivylimo, pykčio, bandymo apsaugoti vaikus,  neigti tiesą nuo paties savęs bei kruopščiai slėpti nuo apinkinių. Idealu, jei žmonės, įvertinę vienas kito įdėtą indėlį į santykius bei atsidavimą, geba draugiškai paspausti viena kita rankas. Deja, tokių atvejų nėra daug.

Teisė nutraukti santuokinius ryšius siūlo dvi galimybes, kurias poetiškai galime pavadinti „taika” bei „karu”. Pirmuoju atveju žmonės draugiškai prisėda prie derybų stalo ir draugiškai pasidalina turimu turtu, sprendžia vaikų globos bei išlaikymo klausimus. Visas procesas užima santykinai nedaug laiko. Klausimas, kodėl žmonės renkasi antrąjį, ilgai trunkantį, brangų tiek nervų, tiek finansų prasme kelią? Galbūt tai yra būdas atkeršyti buvusiąjam už visas patirtas negeroves? Nusistatymas, jog aš šiems santykiams daviau daugiau, todėl ir atsiimti privalau su kaupu? Laikymas, jog jis ar ji – tikras monstras, su kuriuo vaikams bendrauti žalinga? Deja, žmonės, nusprendę tampyti vienas kitą po teismus ir nesuteikiantys laisvės antrajai pusei geruoju, dažnai nesivadovauja adekvačiomis nuostatomis.  Skyrybos – nelengvas procesas, o minėtas vilkinimas viską dar labiau komplikuoja.