Ne savo noru ryžomės šiam šauniam eksperimentui, bet, kad jau ryžomės, tai ir papasakot yra ką. Visą darbo savaitėlę naudojomės viešojo transporto paslaugomis ir tiesą sakant patyrėme daug… Kai yra automobilis tiesiog sėdi ir važiuoji kur reikia ir kada reikia, o kai jo nėra.. tenka taikytis prie troleibusų tvarkaraščių ir nevėluoti. Oi kaip sunku tinginiui keltis anksčiau, kad nuvažiuoti į darbą,  oi kaip tingisi, na, bet tingumą išvaikom rytiniu dušu ir judam toliau.

[more…]
 

Pirmadienis

Jis prasidėjo kaip visada tingiai. Vos pramerkus akis, noris kišti galvą po antklodę ir apsimesti, kad negirdi žadintuvo ir tau niekur nereikia skubėti. Tačiau motera suuodžia klastą, vos tik įsisuku į patalus, kaip koks niūrus lietingas debesėlis aplanko žnaibymas ir kutuliukas.. Na ką,  pažadėjęs, kad atsikelsiu, sukaupiu visą ryžtą ir lipu iš lovos. Žvilgsnis pro langą nieko gero nesako – apsiniaukęs dangus, vėjas, tačiau vilties, kad nebus šalta suteikia praeivis apsirengęs gan vasariškai. Taigi toliau dušas, rengimasis, skubėjimas į stotelę ir po kelių min jau troleibuse. Rytiniai pavargę veidai, žiovaujanti moteris, erzinančios reklamos. Paskutinėj stotelėj įlipo kontrolierių spiečius.
Grįžom be nuotykių arba buvom tiesiog per daug pavargę, kad ką nors matyti ir girdėti.

Antradienis

Tradiciškai tingus rytas, tiesa atsikėliau kiek anksčiau tai ir užkast spėjau, reiktų prisiverst visada taip, bet, ryte ir 5min miego labai jau brangios. Oras vėl gi nieko gero nežadantis, tad šokam į šiltesnius džemperius ir pėdinam į stotelę, prieš akis pravažiuoja reikalingas troleibusas. Na ką, laukiam kito, 10min ir pasiekiam darbą. Diena praeina svarstant lis ar ne, kai reiks grįžti namo, mat su auto ir lietus nebaisus ir naktis ne tokia juoda.. Darbas baigtas, stotelė, praeina keli „sanitarai” nešini dideliais krepšiais pripildytais taros, dar paburnoja ant laukiančių stotelėj, tiesa, tai kažkodėl daugumai sukėlė teigiamas emocijas. Taigi, pagaliau, troleibusas, tiesa sausakimšas, na ir niekis, pastovėsim, jauni..

Trečiadienis

Kuo toliau, tuo lengviau keltis, tik va oras kasdien vis labiau bjursta, o ir ruoštis išmokom paskubomis, kad nereiktų stebėt, kaip troleibusas pravažiuoja nepasiekus stotelės. Rytiniai ritualai, pėdinam į stotelę, laukiam, važiuojam. Šįryt kažkokie keisti kvapai nemalonūs, varganai atrodančios žmogystos ir troleibuso gale treningais pasipuošę pikti veidai. Na juk negalim pykti, viešasis ir yra viešasis. Darbo diena prabėga greit. Grįžtam kiek vėliau nei įprastai ir tai pavyksta išvengti lietaus.

Ketvirtadienis

Ketvirtasis rytas jau kelia smalsumą: „ką šiandien pamatysim/išgirsim/užuosim?”. Taigi susiruošęs laukiu, kol motera pasipuoš ir sliūkinam rytinu maršrutu: kiemas, keletas perėjų, stotelė.. Ramiai puškuojančiam pustuščiam troleibuse ramu. Tie patys veidai kaip ir kas rytą, jau net įsiminiau kurioj stotelėj išlipa maža moterėlė keista šukuosena ir nuotaiką pakelia žmonės važiuojantys troleibusu 10m. Štai įlipo vidutinio amžiaus persona, sumokėjo 2lt ir išlipo jau sekančioje stotelėje, iki kurios beje būtų nuėjus greičiau, nes pakeliui troleibusui ūsas nukrito:)) Rytiniai pletkai, bobučių apkalbamos bendradarbės, susirūpinusių „verslininkų” garsūs pokalbiai telefonu ir pagaliau darbe..
Grįžtant namo atsiklausėm muzikos iš kažkieno mobiliojo telefono. Nežinau ar labai etiška leisti muziką iš asmeninės fonotekos viešajame transporte. Tiesą sakant, mane tai visada nervina, maniau mane vienintelį, bet pastebėjau jog ir kiti šnairuoja, bet tebūnie.. Noris greičiau namo, arbatos puodelio ir ramybės..

Pagaliau penktadienis

Kaip ir paskutinė darbo diena, nors man ji ne paskutinė, bet, bet…tebūnie tradiciška darbo savaitė nuo pirmadienio iki penktadienio, Taigi, keliamės, rytiniai ritualai, pėdinam. Lauke šilta, bet kiek baugina pikti, sunkūs debesys. Džiugu, nuvažiuojam ramiai ir net anksčiau nei visada. Visada važiuojant automobiliu, viešuoju transportu ar dar kuo mėgstu stebėt aplinką. Taigi sėduos prie lango ir mėgaujuos vaizdais, kuriuos matau kas rytą, bet suprantant, kad kitą sav grįšim prie automobilio ir važinėsim kitu maršrutu, reikia atsidžiaugti, o gal ką įdomaus pamatysiu ar kokia idėja šaus į galvą.. Taip bežioplinėjant jau ir išlipt laikas. Ką gi darbo diena praeina lėtai ir su daug išlaidų, mat kažkaip valgyt labai norėjos ir darbe valgiau tris kartus… Nepasikuklinau. 15:oo lauke lyja ir gan stipriai, nuotaikos genda, ne jau nenustos ir teks lietum „džiaugtis”. Na ką gi, pasiplanuojam laiką, kad netektų ilgai laukti troleibuso ir einam link stotelės. Atvažiuoja stebuklingai greitai, labai smagu..Praleidžiam labiau sušlapusias močiutes, užlenda ir keli naglesni treningais pasidabinę.. whatever.. Troleibuse štai sėdi varganai atrodantys žmogystos su visais nameliais maišuose. Žmonės jų privengia ir stovi, nors vietų tikrai yra, tiesiog nekvepia ir galbūt išvaizda gazdina. Na, negalima spjaudytis, nežinai kur pats rytoj būsi ir kaip tavo gyvenimas pasisuks. Visada duosiu litą, jei pats turėsiu, žmogui, kuriam jo tikrai reikia, reikia maistui, o ne alkoholiui, odekolonui ar dozei..Taigi grįžtam susimastę, nors nei vienas to nesako, bet ir taip aišku. Neslėpsiu, pagailo..

 Trumpai

Vieas dalykas, kurį pastebėjau per šią savaitę, jog važinėdamas viešuoju transportu jaučiausi didesne miesto dalimi, nei įprastai. Automobilyje negirdi visų tų kalbų, pletkų, nematai kokių skirtingų žmonių yra ir tampi robotu. Darbas-namai-darbas-namai, vietos apmąstymams kaip ir nelieka. Va taip va patogiai, bet be didesnių emocijų ir neapsikrovęs kitų bėdom, kitaip sakant nematai ir širdies neskauda..Ir važinėjimas viešuoju toli gražu nėra kažkokia gėda, ką kartais tenka girdėti iš žmonių..Na bet, mums dviems, automobiliu važinėti kiek pigiau. Savaitė viešuoju atsiėjo 36lt, automobiliu tuo tarpu su 20lt išsiverčiam ( dujos, suprantat:)) ), . Neesu tas, kuris kiekvieną litą skaičiuoja, kartais ko gero patirtis tikrai neįkainojama :))