Turkijoje buvau pora kartį, dar daugiau kartų – kitose musulmoniškose Šiaurės Afrikos šalyse. Po tokios patirties pradeda ryškėti tam tikri dalykai, su kuriais norėtųsi pasidalinti. Kelionės į Turkiją – vienos populiariausių, tad reiktų iš arčiau susipažinti su šios didelės šalies papročiais ir kultūra.

Meilė
Turkai šaukia, kad myli lietuves moteris iš karto. Tikra tiesa. Lietuvaites turkų „eržilai“ myli visa širdimi, pamyli kaip priklauso pietietiškam temperamentui. Meilė tęsiasi dvi savaites. Po to dar vyksta kažkoks susirašinėjimas, tačiau labai retai jis išlieka, kaip kažkokie santykiai, nes turkas paprastai jau būna įsimylėjęs kitą. Tad nereikia stebėtis, kai turkas sakys „turėjau merginą iš Kauno“. Jis nemeluoja, iš tikrųjų turėjo. Ir greičiausiai turėjo dar ir iš Vilniaus ar Šiaulių 😉
Turkijai sausros nebaisios
Kai kas įsivaizduoja, kad Turkija labai panaši į Egiptą – su dykumomis, sausromis, smėlio audromis. Šio gėrio jie tikrai turi, bet ten, kur turistai paprastai nevažiuoja – šalies gilumoje. Turistinėse zonose palei Viduržemio ir Egėjo jūras vandens išteklių yra apstu. Čia juk kalnai, o kalnuose pilna šaltinių. Turkija net savo slidinėjimo kurortus turi su sniegu, tad vandens jie niekada nepritrūks nei gėrimui, nei žemės ūkiui.
Turkija turi viską
Kažkada turistai turkų paklausė – ką jūs gautumėt tokio įstoję į Europos Sąjungą, ko dabar neturite patys? Tie pradėjo juoktis… Visų pirma paprasti turkų darbininkai ir paslaugų sferos darbuotojai labai į ES nesiveržia dėl kylančių kainų. Antra, Turkija tokia didelė ir turtinga ištekliais šalis, kad jai labai daug nieko ir nereikia. Lietuva yra priklausoma nuo naftos ir dujų tiekimo, turkai tai turi. Maža to, jų šalyje yra tiek naudingų iškasenų, kad kaimyninės šalys yra iš dalies priklausomos nuo jų. Tie patys turkai, kuriems tas klausimas buvo užduotas juokavo, kad jie importuoja tik kiaušinius iš Egipto, nes draugiškos musulmoniškos valstybės turi kažkuo prekiauti… Atminkite, tai turtinga šalis, nors joje gyvena ir daug vargšų. Į juos požiūris yra kitoks, nei krikščioniškose šalyse.
Ne visad turkas, kas turku dedasi…
Tikri turkai pyksta – privažiavo čia visokių išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos ir jiems čia visą reikalą gadina – nei prekiauti dorai nemoka, nei tradicijų laikosi… Kai kurie turgaus prekeiviai, kurie vaišina arbata ir duoda patraukti kaljano, kai pas juos renkiesi daugiau suvenyrų gali papasakoti, kad ir jų tėvai ir seneliai dirbo prekeiviais. Taip jiems įdiegtas derybų menas, kliento „apšokinėjimo“ gudrybės ir kiti dalykai, kurie mus, rytų europiečius, dažnai nervina. Pasirodo, iš buvusios Sovietų Sąjungos, o konkrečiai Turkmėnistano, Tadžikistano ir kitų Centrinės Azijos šalių atvyko prekeiviai, kurie gerai kalba rusiškai, bet atrodo, kaip tikri turkai. Jų gimtoji kalba yra kilusi iš tos pačios tiurkų kalbų šeimos, todėl jie greitai ją išmoksta ir juos sunku atskirti turistams, o kartais net ir vietiniams. Taip Turkijoje klesti verslas, kurį valdo rusakalbiai.
Kelionės į Turkiją metu galima sužinoti ir daugiau dalykų, kurie užgniauš kvapą ir privers aikčioti iš nuostabos. Vien jau paaiškinimas, ką turkai veikia kai saulė nusileidžia per Ramadaną, yra labai įdomus. Keliaukite ten ir įsitikinkite patys. Tik reikia užduoti teisingus klausimus savo gidams.