Vaikystėj,  kai lėkštėj knibinėdavau kokį blyną ar su uogiene piešdavau ant košės dubenėly visokius ten veidukus linksmus ir nelabai, visalaik mama sudrausmindavo, jog maisto gadint negalima – reik valgyti..O aš visada spyriodavausi arba išvis nevalgydavau, ką darysi toks jau buvau. Na kodėl negalima pažaist? Juk aš dar mažas, man viskas įdomu. Pasirodo įdomu ne tik mažiesiems, įdomu ir kiek paaugusiems dėdėms ir tetoms. Įsivaizduoju, kad kokiam nors menininkui su berete ant šono sukiojant ūsą pabodo lipdyti skulptūras, tapyti, kažką ten drožinėti ir pasiėmęs obuolį iškandžiojo drugelį , tada parodė žmonai, toji tuoj aprodė draugėms koks jos vyras geras, kaip gražiai moka padaryti. Ir prasidėjo masinė psichozė.. Sunaudojo visus obuolius, svogūnus, vyrai sėdėdavo nevalgę, nes moteriškos gi pjaustydavo, drožinėdavo maistą, dieną – naktį nemiegodavo..
[more…]
Kalbėkim rimčiau, viskas prasidėjo nuo šeimininkių noro padaryti patiekalus išvaizdesnius:  mamos susidurdavo su vaikų nevalgumo problemomis, kiekviena virtuvėj besisukiojanti moteris nori komplimentų, tad turbūt visi žinote ir pamenate visokias gėlytes iš pomidorų ar kokį nors dekoratyvinį išdėstymą lėkštėje. Žaidė, žaidė su maistu ir prisižaidė. Japonai iš to pradėjo didelį meną daryti :))
Galerija
P.S. Ir menas turi turėt ribas. Šiandien iš maisto, rytoj iš š..? :))))